Politika ir teisė

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje

Gerbiami ceremonijos dalyviai,
šią dieną atmintimi ir jausmais kalbamės su ta Lietuva, kurios netekome prasidėjus sovietinei okupacijai.
Šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių – žmonių, be galo mylėjusių savo Tėvynę, buvo jėga atplėšti, ištremti ir sunaikinti. Didžiulė Lietuvos dalis, didžiulė Lietuvos ateities dalis.
Taip atrodė XX amžiaus terorizmas. Jo mastą pasauliui ir šiandien dar sunku suvokti.
Mūsų tauta Birželio 14-osios rytą susidūrė su kryptingai suplanuotu genocidu, iš esmės trukusiu visą sovietmetį.
Šiai žaizdai niekada nelemta užgyti. Jis liks mūsų širdyse ir prisiminimuose.
Kasmet atsiranda vis naujų atminties ženklų. Kasmet į naujus „Misijos Sibiras“ žygius veržiasi daugybė gražaus pilietinio jaunimo.
Būtent jaunimas pradėjo labai prasmingą iniciatyvą šią dieną balsu skaityti tremčiai ir kančioms pasmerktų žmonių vardus bei likimus – kad juos visus vėl jaustume šalia, kad niekada nemirštume.
Mus įkvepia jų neapsakoma vidinė jėga ir tikėjimas laisva Lietuva, troškimas sugrįžti iš lagerių į Tėvynę, į prarastą žemę ir savo namus.
Todėl prasmingiausias paminklas visoms okupacijos aukoms yra laisva, žmogiškumą ir teisingumą ginanti Lietuva.
Ši diena – ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Tos vilties, kuri net sunkiausiomis akimirkomis padeda išgyventi.
Kai turime tokią praeitį ir tokią patirtį, labai gerai suvokiame, kokios ateities norime Lietuvai.
Mylėkime ją taip, kaip mylėjo tie, kuriuos šiandien prisimename.
Mylėkime taip, kaip kiekvienas sugebame.
Išlikime vieningi, stiprūs ir nepalaužiami!

Pranešimą paskelbė: Paulius Kalmantas, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Parašykite komentarą